History of Bergamot

Šiandien bergamotė geriausiai žinoma kaip eterinis aliejus ir vienas iš pagrindinių ingredientų „Earl Grey“ arbatoje. Mažiau žinoma yra tai, kad žmonės bergamotę naudojo tūkstančius metų. Nuo senovės Azijos iki šiuolaikinės aromaterapijos, jūs nustebsite sužinoję, kiek toli nukeliavo bergamotė ir kiek skirtingų paskirčių ji turėjo istorijoje!

Kas yra bergamotė?

Apskritai, kai dauguma žmonių galvoja apie bergamotę, jie pirmiausia mąsto apie Italijoje augantį citrusinį medį. Iš tiesų, yra dviejų rūšių bergamotė: citrusinis medis bei Šiaurės Amerikoje augantis augalas. Bergamotės citrusinis medis, moksliškai žinomas Citrus bergamia, yra mažas medelis, kuris žydi tik žiemą. Bergamotės medis užaugina tam tikros rūšies citrusinius vaisius, kurie yra maždaug apelsino dydžio, prinokę yra citrinos spalvos ir dažnai yra kriaušės formos (2). Vieni mano, kad šios rūšies bergamotė yra citrinos ir žaliosios citrinos hibridas, tuo tarpu kiti, kad bergamotė yra citrinos ir greipfruto hibridas (2).

Tuo tarpu bergamotės žolelė, randama Amerikoje (Monarda fistulosa arba Monarda didyma) yra laukinė gėlė, priklausanti mėtų šeimai (4). Bergamotės žolelė, dažnai vadinama laukine bergamote, auga visame Šiaurės Amerikos žemyne. Ši laukinė gėlė žydi rausvais ir violetinės spalvos žiedais. Nors ji nemezga vaisių, ji labai traukia bites ir kolibrius (4). Šios dvi bergamotės turi tą patį pavadinimą, tačiau tai yra du labai skirtingi augalai. Net jų cheminė sudėtis labai skiriasi. Citrusinės bergamotės sudėtyje - neoeriocitrinas, naringinas, ponceritinas ir mitrocinas (3). Tuo tarpu bergamotės žolelės sudėtyje – p-cimenas, timolis, a-pinenas, b-pinenas ir citronelilo acetatas (7). ​ Nors šios skirtingos sudėtys davė unikalių rezultatų, istorija parodė, kad abi bergamotės rūšys visada buvo itin naudingos visą laiką.

Bergamotė einant laikui

Manoma, kad citrusinis bergamotės medis kilęs iš pietryčių Azijos, iš ten kilę visi citrusiniai medžiai. Manoma, kad bergamotė buvo išvežta iš Azijos naudojant Šilko kelią (7). Iš čia bergamotė pateko į įvairias Viduržemio jūros šalis, tokias kaip Graikija, ir savo kelionę tęsė toliau. Nėra tikslių datų, kada tai įvyko, bet tikėtina, jog bergamotė buvo atvežta į Persiją kiek anksčiau nei pirmame amžiuje prieš mūsų erą (7). Laikui bėgant, bergamotės medžiai buvo atvežti į Maroką, Prancūziją, Turkiją, Tunisą, Alžyrą ir Italiją. Šiuolaikinė mums žinoma citrusinės bergamotės versija buvo išvesta Italijos selekcininkų. Manoma, jog tai įvyko maždaug 1000 mūsų eros metais (8). Kai europiečiai atvyko į Pietų Ameriką, kai kurie iš jų atsivežė bergamotės medžius į Argentiną ir Braziliją, kur jie auga iki šiol (7).

Bergamotė: ką slepia pavadinimas?

Pavadinimas „bergamotė“ susijęs su dviem skirtingomis ištakomis. Viena istorija teigia, jog bergamotės pavadinimas kilęs iš Italijos miesto Bergamo, kuris garsėjo savo bergamočių sodais (1). Kitas šaltinis teigia, kad bergamotės pavadinimas iš tikrųjų kilęs iš žodžio „bey armut“, iš turkų kalbos išvertus tai reiškia princo kriaušė (1). Bergamotės žolelė buvo pavadinta ispanų fiziko ir bontaniko Nicolo Monardes vardu, jis parašė pirmą knygą, kurioje ji minima (6).

Citrusinė bergamotė, bergamotės žolelė ir bergamočių aliejus anksčiau buvo naudojami arbatai, vaistams ir net grožio priemonėms gaminti. Tačiau tiek citrusinė bergamotė, tiek bergamotės žolelė taip pat atliko daugybę skirtingų kultūrinių ir praktinių funkcijų, todėl net ir laikui bėgant jos išliko vertingos įvairioms visuomenėms. Skaitykite toliau, kad sužinotumėte, kokia naudinga buvo bergamotė ir bergamočių aliejus istorijoje!

Bergamotė maistui ir gėrimui

Šių dienų visuomenėje bergamotė labausiai žinoma dėl to, kad ji yra vienas pagrindinių ingredientų „Earl Grey“ ir „Lady Grey“ arbatose. Remiantis istoriniais šaltiniais, „Earl Grey“ arbata į Vakarų pasaulį buvo atvežta Erlo Grėjaus (Earl of Grey). Tai buvo maždaug XVIII amžiaus pabaigoje po to, kai Kinijos didikas supažindino jį su arbata (7). Įdomu tai, kad kiti šaltiniai teigia, jog bergamotė į Šiaurės Europą atkeliavo iš Italijos, kur atskiri miestai Italijoje augino bergamočių giraites ir prekiavo su keliaujančiais pirkliais tuo laikotarpiu (1). Nepaisant to, kuri istorija yra tikra, bergamotės arbata Kinijoje egzistavo nuo senovės laikų ir į Europą pateko Viktorijos eroje. Be to, yra persiškos arbatos, pagamintos iš bergamočių aliejaus, variantas, kuris Viduriniuose Rytuose egzistuoja nuo pirmojo mūsų eros amžiaus (7)!

Nors citrusinė bergamotė dažnai naudojama arbatai, žmonės paprastai jos nevalgo, nes ji yra per karti. Tačiau žmonės Turkijoje ir Graikijoje šimtmečius naudoja bergamotę kaip prieskonį savo virtuvėje. Vienas iš bergamotės patiekalų yra turkiškas marmeladas, kuris šimtmečius buvo laikomas prabangos preke. Be to, XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje europiečiai dažnai naudojo bergamotę kaip prieskonį gamindami saldumynus (2).

Prieš atvykstant europiečiams, nemažai Amerikos indėnų genčių ruošė arbatą iš laukinės bergamotės. Osvego gentis buvo itin gerai žinoma dėl to, kad jie labai mėgo arbatą iš bergamotės žolelių; vienas iš įprastų šio augalo pavadinimų buvo Osvego arbata (4). Remiantis istoriniais šaltiniais, arbata pagaminta iš laukinės bergamotės davė žolelei tą vardą, nes arbata buvo aštraus citrusinio skonio.

Bergamotės arbata taip pat išpopuliarėjo kolonijinėje Amerikoje per Nepriklausomybės karą. Po Bostono arbatos vakarėlio daugelis amerikiečių pradėjo gaminti bergamotės žolelių arbatą, ja pakeisdami anglišką arbatą, kurią jie atsisakė gerti (6). Priešingai nei citrusinę bergamotę, bergamotės žolelę Amerikos indėnai naudojo kaip prieskonį savo patiekalams gardinti arba tiesiog valgydavo jos lapus (4).

Medicininė bergamotė

Be to, kad iš bergamotės buvo gaminama arbata, daug įvairių kultūrų naudojo bergamotę gydomaisiais tikslais. Tradicinėje kinų medicinoje bergamočių aliejus buvo naudojamas virškinimo sistemos darbui palengvinti, raumenų skausmui numalšinti, odai atgaivinti ir užkirsti kelią bakterijų augimui. (7). Senovės Indijoje Ajurvedos gydytojai naudojo bergamočių aliejų geros odos būklės ir virškinimo sistemos palaikymui. Senovės indėnai taip pat naudojo bergamotę kaip antiseptiką ir antibakterinių savybių turintį augalą, karščiavimą jie gydė bergamočių aliejumi. Manoma, kad bergamočių aliejus Ajurvedoje buvo naudojamas psichikos sutrikimams, tokiems kaip nerimas ir depresija, gydyti (10).

Senovės Persijoje ir Graikijoje žmonės degindavo bergamotę kaip smilkalus, norėdami gydyti kvėpavimo takų ligas (7). Iškilus Osmanų imperijai, bergamotės naudojimą kvėpavimo takų ligoms gydyti perėmė ir turkai. Italai dažnai vartodavo bergamočių sultis, norėdami atsikratyti kirminų, išgydyti maliariją ir sumažinti karščiavimą. Be to, italai naudojo bergamočių aliejų kaip antiseptiką žaizdoms gydyti ir užkirsti kelią infekcijai (8).

Šiaurės Amerikoje indėnų gentys gerdavo iš bergamotės žolelių pagamintą arbatą dėl jos naudingų savybių ir malonaus skonio. Iš bergamotės pagaminta arbata jie gydė burnos ir gerklės infekcijas, gingvitą ir virškinimo trakto sutrikimus. Įdomu tai, kad nors bergamotės žolelės visiškai skiriasi nuo citrusinės bergamotės, abu augalai buvo naudojami dėl jų antiseptinių savybių (4). Dauguma indėnų genčių taip pat laikė, kad bergamotės žolelėmis galima gydyti infekcijas ar atviras žaizdas, taigi jie dažnai gamino tepalą su bergamote sužeidimams gydyti. Be to, kai kurios gentys naudojo bergamotės žoleles, kad apsisaugotų nuo burnos infekcijų, taigi bergamotės žolelės buvo vienas pirmųjų augalų naudotų kaip burnos skalavimo skystis (4).

Bergamotė ir grožis

Be to, kad yra žinoma kaip pagrindinis „Earl Grey“ arbatos ingredientas, bergamotė taip pat gerai žinoma kaip pagrindinis ingredientas gaminant kvepalus, odekolonus ir kitus grožio produktus. Mažiau žinoma yra tai, kad bergamotė buvo naudojama gaminant asmens higienos produktus įvairiose kultūrose jau tūkstančius metų! Senovės Kinijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse, bergamočių aliejus buvo labai vertinamas elito. Ir vyrai, ir moterys bergamočių aliejumi tepdavo savo kūną ar drabužius, norėdami pasikvėpinti maloniu citrusiniu aromatu (8). Manoma, kad bergamotė taip pat buvo naudojama kaip kvepalai senovės Persijoje, Graikijoje ir Osmanų imperijoje. Šiose senovės bendruomenėse bergamotė buvo tokia vertinga, kad tik karališkoji šeima ir turtingiausi kilmingieji galėjo tai sau leisti (7).

Panašiai bergamočių aliejus buvo labai vertinamas tarp Romos ir Italijos elito dėl malonaus aromato ir buvo naudojamas kūno kvapui paslėpti (10). 1686 metais prancūzas Francis Procopius sužinojo apie bergamočių aliejų savo vizito į Siciliją metu (8). Procopius atgal į Prancūziją su savimi parsivežė šiek tiek bergamočių aliejaus (dažnai vadinamo bergamočių vandeniu) ir europiečiai pradėjo jį naudoti įvairių rūšių kvepaluose (8). Įdomu tai, kad dėl kvapnios bergamotės prigimties, dėl kurios ji yra vertinga kvepalams, daugelis žmonių nevalgo jos vaisių, nes valgant šiuos vaisius jie jaučia kvepalų skonį (8). 1709 metais sukurti vyriški kvepalai, kuriuose bergamočių aliejus buvo pagrindinis ingredientas. Šie kvepalai buvo vadinami odekolonu, tai buvo pirmas vyriškas odekolonas pasaulyje (8). Jeigu ne bergamotė, nebūtų šiuolaikinės pasaulinės vyriškų odekolonų pramonės!

Kartu su kvepalais ir odekolonais, įvairios bendruomenės naudojo bergamočių aliejų kaip tam tikrą dezodorantą. Kadangi jie manė, kad bergamotė turi antiseptinių ir antibakterinių savybių, jie tepė ja pažastis, kad sumažintų bakterijų skleidžiamą kvapą. Nors žmonės senovės Kinijoje, Graikijoje ir Turkijoje nesuprato mokslinio to pagrindimo, jie tikrai pastebėjo, kad bergamotės tepimas tam tikrose kūno vietose sumažino kūno skleidžiamą kvapą. Ir taip bergamotė tapo vienu pirmųjų pasaulio dezodorantų (8).

Nors citrusinė bergamotė buvo pirmiau įtraukta į asmens priežiūrą Europoje, laukinės bergamotės žolelė šimtmečius buvo naudojama ir kaip grožio priemonė. Panašiai kaip citrusinė bergamotė, laukinė bergamotė dažnai buvo naudojama kaip kvepalų rūšis, o vietiniai žmonės įtrindavo rūbus ar odą susmulkintais bergamotės lapais, kad geriau kvepėtų (4).

Šiaurės Amerikoje bergamotė buvo taip pat naudojama kaip plaukų pomada, žmonės į plaukus prikaišiodavo susmulkintų lapų dėl malonaus citrusinio kvapo (4). Buvo žinoma, kad šejenų genties žmonės net įpindavo bergamotės žolelių į savo arklių karčius ir uodegas, kad šie taip pat geriau kvepėtų (4)! Kai bergamotė buvo atvežta į Europą, ji greitai išpopuliarėjo kaip plaukų pomados priedas tarp elito atstovų, kvepalų gamintojai pradėjo dėti ją į savo gaminius (5).

Bergamotė ir kultūra

Be to, kad citrusinė bergamotė yra naudojama medicinoje ar kaip grožio produktas, ji taip pat turėjo religinę ar dvasinę vertę daugelyje senovės kultūrų. Tiek senovės Kinijoje, tiek Indijoje buvo manoma, kad bergamočių aliejus turi daug gydomųjų savybių, nes gali padėti žmogui atkurti energijos tėkmę kūne (5). Būtent todėl šios bendruomenės naudojo bergamotę apsivalymo ritualuose, kad išlaikytų tiek asmens dvasinę, tiek fizinę švarą.

Šiaurės Amerikoje buvo manoma, kad laukinės bergamotės žolelės padeda gyti tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Amerikos indėnai naudojo bergamotės arbatą apsivalymo ritualuose ir prakaito nameliuose, kad padėtų kūnui išsivalyti nuo neigiamos energijos ir padėtų atstatyti jo harmoningą būseną. Be to, kai kurios gentys tikėjo, kad laukinė bergamotė nešiojama ant kūno ar laikoma namuose gali atnešti kažkam sėkmę, todėl jie nešiojosi bergamotę savo vaistų maišeliuose (4).

Bergamotės prekybos istorija

Bergamotė taip pat suvaidino svarbų vaidmenį prekybos istorijoje. Citrusinė bergamotė buvo itin vertinama prekė senajame pasaulyje. Kaip jau minėjome anksčiau, citrusinė bergamotė atkeliavo iš Pietryčių Azijos Šilko keliu (7). Kadangi Šilko kelias buvo didžiausias prekybos kelias iš Azijos į Graikiją ir Vidurinius Rytus, tai atspindi didelę bergamotės vertę senovės prekybininkams. Labai tikėtina, kad prekybos dėka citrusinė bergamotė buvo atvežta ir į kitas šalis, kur ją šiuo metu galima rasti.

XVIII amžiaus pradžioje bergamotė tapo labai vertinama prekė Europoje ir ji daugiausia buvo auginama Italijoje (10). Dėl to skirtinguose Italijos regionuose atsirado bergamočių sodai, o bergamočių sodininkystė tapo pagrindiniu Italijos ekonomikos indėliu per pastaruosius 200 metų (10). Antrojo pasaulinio karo metais Italija atsisakė eksportuoti bergamotės produktus į bet kurią iš Sąjungininkų šalių. Dėl to Brazilijoje ir Meksikoje bergamote prekiaujančios kompanijos dar labiau išpopuliarėjo (7). Lotynų Amerikos šalys išplėtė savo prekybą bergamote, o Italija prarado šio gamtos resurso monopolį šiuolaikinėje pasaulinėje rinkoje.

Bergamotė politikoje

Be religijos ir prekybos, bergamotei teko ir politinio įrankio vaidmuo. Anksčiau minėjome, jog bergamotę į Europą atvežė Erlas Grėjus, kuriam šiek tiek bergamotės (aliejaus) padovanojo kinų didikas. Kai kurie įrašai teigia, kad Erlas Grėjus pateikė pareiškimą parlamentui, siekdamas, kad būtų geriama bergamote paskaninta arbata kaip būdas pagerinti diplomatinius ryšius tarp Anglijos ir Kinijos (5). Tokiu būdu bergamotė tapo diplomatiniu įrankiu tarp šių dviejų šalių.

Kitapus vandenyno, per Nepriklausomybės karą bergamotės žolelei buvo suteikta politinė reikšmė (6). Kai amerikiečiai pradėjo naudoti bergamotę vietoj angliškos arbatos, jie iš esmės ją pavertė savo maišto įrankiu prieš Britaniją. Įdomu tai, kad šioje situacijoje bergamotė buvo naudojama politiniam pasipriešinimui, o ne politikos harmonijai įgyvendinti.

Sodininkystė su bergamote

Prieš pradedant naudoti citrusinę bergamotę arbatai ir grožio produktams Europoje, ji dažniausiai buvo žinoma kaip dekoratyvinis medis Italijos elito soduose. Augalas buvo laikomas ne tik estetišku, bet ir vertingu dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio medžių, kurie duoda vaisių žiemą (8). Nežinoma, kada bergamotės pirmą kartą buvo pradėtos auginti Italijos soduose, tačiau pirmieji Europos įrašai, kuriuose minima citrusinė bergamotė, datuojami 1646 m., todėl tai tikrai buvo anksčiau (8). Manoma, kad citrusinę bergamotę panašiai vertino persai ir turkai. Bergamotė turėjo tokią vertę tarp Turkijos elito, kad ji net buvo vadinama princo kriauše ir ją buvo galima rasti tik elitiškiausiuose Osmanų imperijos soduose (1).

Kai bergamotė išpopuliarėjo kitose Europos šalyse, Anglijos parkuose ar Ispanijos karališkuose soduose buvo galima rasti bergamotės medžių (8). Kai Europos elitas pradėjo kurtis Amerikoje, jie atsivežė bergamotės medžių su savimi, kad pagyvintų sodus žiemos mėnesiais. Lygiai taip pat bergamotės žolelės buvo egzotika europiečiams, kai kolonistai atvyko į Ameriką (4). Tokiu būdu, Europos soduose greitai išpopuliarėjo bergamotės žolelės. Tiesą sakant, laukinė bergamotė buvo pirmoji vietinė žolelė Ontarijuje, pradėta auginti Europos soduose (4).

Bergamotė kompanijoje „Young Living“

Bergamočių eterinio aliejaus citrusinių vaisių aromatas puikiai papildo jūsų rytinę rutiną ir pagyvina namų ruošos darbus. Geltonai žalia vaisiaus žievelė yra išspaudžiama šaltuoju būdu, kad būtų gautas grynas eterinis aliejus. Nors bergamočių aromatas pirmiausia yra aitrus ir pakeliantis nuotaiką, tačiau jame yra ir saldžių bei atpalaiduojančių natų, kurios patraukė dėmesį savo odą valančiomis savybėmis, o dėl elegantiško kvapo tai yra populiarus prabangių kvepalų, šampūnų, muilo ir valiklių priedas. Bergamotė gali sukelti jautrumą šviesai, todėl venkite ja teptis prieš leidžiant laiką saulėje.

Nesvarbu, ar ji buvo naudojama karui ar grožiui, bergamotė tikrai turi spalvingą istoriją. Kokių dar šių augalo panaudojimo būdų rasime einant laikui?

Arbatmedžių aliejaus istorija

Levandų aliejaus istorija

Pipirmėčių aliejaus istorija