Pipirmėčių istorija

Kramtomoji guma, dantų pasta, cukrinės lazdelės ir Kalėdų eglė: ar be pipirmėčių jie egzistuotų? Šis nuo seno žinomas augalas tūkstančius metų naudotas prieskoniams skirtingų kultūrų. Pirmą kartą pipirmėtės oficialiai pripažintos ir moksliškai klasifikuotos 1700-ųjų viduryje Anglijoje, tačiau yra duomenų apie pipirmėčių naudojimą dar senovės Romoje, Graikijoje ir Egipte. Kviečiame plačiau sužinoti apie tradicinį pipirmėčių taikymą.

Pipirmėtės: pavadinimo žaidimas

Pagalvojus apie žodį „mėtos“, koks mintyse iškyla pirmas žodis? Kvapas? Skonis? Pipirmėtės, ko gero, pasižymi lengviausiai atpažįstamu aromatu iš visų mėtinių augalų, kartu su šaltmėtėmis ir bruknuolėmis. Mokslinis šio augalo pavadinimas – Mentha piperita; kartais dar vadinama Mentha balsamea (8). Pavadinimas pipirmėtė yra kilęs iš mažą aromatinį augalą žyminčio lotyniško žodžio mentha, iš kurio taip pat sudarytas žodis „mentolis“. Kartu su levandomis pipirmėtės yra vienas seniausių augalų, skirtų maisto gaminimui ir vaistams.

Pipirmėčių augalų struktūra

Ar galėtumėte patikėti, jog pipirmėtės iš tiesų yra natūralus kitų dviejų rūšių mėtų hibridas? Tai vandeninių mėtų (Mentha aquatica) ir šaltmėčių (Mentha spicata) hibridas (11). Kai kurie žmonės pipirmėtes augina kaip prieskonius, o kiti jas laiko tiesiog piktžolėmis, nes jos greitai auga ir plinta. Tai daugiametis augalas, turintis lygius, šiek tiek pūkuotus, keturbriaunius stiebus. Pipirmėtė įprastai užauga 0,3–1 m ilgio. Lapai ilgi ir platūs: 5–7,6 cm x 2,5–3,8 cm. Pipirmėtės augalo lapai yra sodriai žalios spalvos su dantytomis briaunomis. Gali turėti violetinius, rausvus ar baltus žiedus, kurie yra apytikriai 6–8 mm skersmens, susitelkę į žiedyną stiebo viršuje. Žydi nuo vasaros vidurio iki rudens.

Kur auga pipirmėtės?

Pipirmėtėms tinka šešėlio dengiamos, drėgnos vietos. Pipirmėtės kilusios Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose, tačiau per daugelį metų jos išplito po pasaulį. Pipirmėtės nepageidaujamos kai kurių sodininkų Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir JAV Didžiųjų ežerų regione. Taip yra todėl, kad jos greitai plinta, užgoždamos kitus augalus ir vaistažoles. Jei savo darželyje pasodinsite pipirmėčių, atminkite, kad jos gali imti augti nekontroliuojamai ir jų augimą gali reikėti kontroliuoti.

Jungtinėse Valstijose pipirmėtės komerciniais tikslais daugiausia auginamos Didžiųjų ežerų regione. Mičigano valstija užaugina didžiąją dalį JAV suvartojamų pipirmėčių; ši valstija yra viena didžiausių (beveik 50 %) pipirmėčių tiekėjų pasaulyje. Įdomu tai, kad pipirmėčių aliejus, išgautas iš augalų JAV, įprastai laikomas žemesnės kokybės nei Anglijoje gaminamas pipirmėčių aliejus, kuris yra daug brangesnis. Aliejus iš Prancūzijos pipirmėčių taip pat laikomas aukštesnės kokybės nei amerikietiškasis pipirmėčių aliejus, tačiau vis tiek neprilygsta angliškajam.

Pipirmėčių istorija: ištakos

Pipirmėtės įvairiais būdais naudojamos nuo seno – pėdsakai siekia senovės Egipto laikus. 1550 m. pr. Kr. Egipto medicinos tekste tvirtinamas pipirmėčių veiksmingumas siekiant palengvinti skrandžio negalavimus. Senovės Egipte pipirmėtės buvo tokios vertingos, jog naudotos vietoje pinigų. Pipirmėčių panaudojimą vietoje valiutos primena šiandien vartojamas angliškas žodis „mint“ (reiškiantis pinigų kalyklą).

Pipirmėtė galiausiai iš Viduriniųjų Rytų atkeliavo į šiaurines Europos teritorijas, kur sparčiai išpopuliarėjo spekuliacijos dėl pipirmėčių naudojimo virtuvėje ir gydomųjų savybių. Viduramžiais šventieji vienuoliai dantis valydavo pipirmėtėmis. Dėl stipraus mentolio kvapo jie taip pat naudojo pipirmėtes siekdami atbaidyti graužikus tolyn nuo sūrių sandėlių. 1700-ųjų viduryje pipirmėtes imta laikyti vaistiniu preparatu, gydančiu įvairius negalavimus, nuo ligų iki migrenų. Kuo daugiau pipirmėčių buvo naudojama maisto gamyboje ir gydymui, tuo plačiau jos buvo auginamos soduose ir galiausiai komerciškai auginamos ūkiuose

Pipirmėtės literatūroje ir religijoje

Laikui bėgant pipirmėtės atsirado skirtinguose kultūriniuose, literatūriniuose ir religiniuose kontekstuose. Biblija, neabejotinai seniausia egzistuojanti knyga pasaulyje, nurodo pipirmėčių naudojimą kaip valiutą Luko evangelijoje, kurioje kalbama apie mėtų dešimtinę. Senovės graikų mitologijoje pasakojama, jog Hado žmona Persefonė upių nimfą Mintę pavertė mėtų augalu kaip bausmę už jos vyro suviliojimą. Romėnų filosofas Plinijus Vyresnysis rašė apie pipirmėčių savybę skatinti apetitą, o graikų filosofas Aristotelis savo raštuose pipirmėtes vadino afrodiziaku.

Pipirmėčių auginimas ir derliaus ėmimas: paklausa

Pirmą kartą komerciniais tikslais pipirmėtes imta auginti Anglijoje, vėlyvame XVII amžiuje. Šiandien auginant pipirmėtes ir imant jų derlių, pagamina maždaug 4000 metrinių tonų pipirmėčių aliejaus, vien JAV pagaminama daugiau kaip 80 % šios produkcijos. Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija taip pat užaugina nemažą dalį viso pasaulio pipirmėčių. Šiuo metu pasaulyje pipirmėčių paklausa kasmet padidėja maždaug 5 % – daugiausia jų suvartoja japonai ir kinai.

Nuėmus pipirmėčių derlių, augalas supjaustomas ir apdorojamas per vandens pagrindo distiliaciją . Aliejaus daugiausia randama lapų apatinėje dalyje. Yra dvi pipirmėčių veislės, kurios dažniausiai auginamos komercinei pipirmėčių aliejaus gamybai: pirmoji mėta (Black Mitcham) yra aukštesnės kokybės, tačiau jautresnė grybeliui; antroji mėta (Todd’s Peppermint) yra kietesnė ir sudaro didžiąją dalį pasaulio pipirmėčių augalų produkcijos.

Derlių paprastai pradedama imti, kai pipirmėtė pradeda žydėti. Tai geriausia daryti esant sausam, saulėtam orui, išgaravus ryto rasai. Augalams pjaustyti dažniausiai naudojamos įprastos žoliapjovės, taip augalai nėra pažeidžiami, lapai nėra supjaustomi. Svarbu nepažeisti lapų, nes juose slypi daugiausia pipirmėčių aliejaus.

Nuėmus derlių, jis distiliuojamas naudojant garus nerūdijančio plieno induose, garai atvėsinami ir išskirstomi į vandenį ir pipirmėčių aliejų. Pagrindinis pipirmėčių aliejaus cheminis ingredientas – mentolis. Tačiau yra ir kitų sudėtinių cheminių medžiagų, įskaitant mentoną. Pipirmėčių aliejaus kokybę tiesiogiai lemia teisingos mentolio ir mentono proporcijos.

Įdomu tai, kad pipirmėčių aliejaus populiarumą lemia ne tai, ar jis pasižymi aukščiausia mentolio koncentracija. Japoniškame pipirmėčių aliejuje yra apie 85 % mentolio, tačiau geriausiu pasaulyje laikomas angliškas pipirmėčių aliejus, kuriame mentolio kiekis yra 60–70 %. Palyginimui, rinkoje dominuojančiame amerikietiškame pipirmėčių aliejuje yra tik apie 50 % mentolio.

Distiliavimo proceso metu pipirmėčių aliejus gali būti laikomas ne vieną mėnesį, tik su sąlyga, jei jis nėra veikiamas karščio ar saulės spindulių. Ši konservuojamoji savybė galbūt galėtų paaiškinti, kodėl pipirmėtės, rastos egiptiečių kapuose, vis dar buvo pakankamai gerai išsilaikiusios.

Pipirmėtės maisto gamyboje

Pipirmėtės maisto gamyboje naudojamos per šimtmečius. Jomis gardinami padažai ir sriubos, mėsos ir kiti patiekalai. Nors pipirmėtės naudojamos pagardinant salotas ir kitus valgius, šis augalas daugeliui atpažįstamas dėl išskirtinio skonio saldainiuose ir desertuose.

Pipirmėtės saldumynų gamyboje

1700 m. pabaigoje daugelio pamėgti pipirmėčių saldainiai populiarūs ir šiandien. Be abejo, vėsos jausmas burnoje – pagrindinė priežastis, dėl kurios pipirmėtės išpopuliarėjo kaip saldumynų ir dantų pastos ingredientas. Pirmiausia, 1780 m. sukurti pipirmėčių skonio „Altoids“ mėtinukai, siekiant palengvinti skrandžio nevirškinimą. Dėl to 1800 m. pradžioje ir viduryje Europoje pipirmėčių saldainiai tapo labai populiarūs. 1850-aisiais buvo madingi pipirmėčių ir cinamono skonio brendžio rutuliukai!

JAV kramtomosios gumos įmonė „Wrigley's“ 1893 m. pristatė pirmąją mėtų skonio kramtomąją gumą. Tai paskatino „Life Savers“ 1912 m. sukurti pirmąjį pipirmėčių skonio saldainį pavadinimu „Pep-O-Mint“. Netrukus po to, 1927 m. Austrijos balionėlių gamintojas „Pez“ pristatė pipirmėčių skonio saldainiukus „Pez“. Šiandien pipirmėtės plačiai naudojamos visų rūšių saldainiuose; nuo kietų, atskirai suvyniotų saldainių iki mėtų skonio šokolado ir cukrinių lazdelių. .

Pipirmėčių skonio cukrinės lazdelės

1847 m. JAV užfiksuotos pirmosios pipirmėčių skonio cukrinės lazdelės. Šis išradimas priskirtas vokiečių imigrantui Augustui Imgardui, kuris kartu su kitais ornamentais papuošė savo kalėdinę eglutę cukrinėmis lazdelėmis. Vėliau cukrines lazdeles imta plačiai naudoti dekoratyviniais tikslais. Dabar įprastai puošiamos raudonomis ir baltomis juostelėmis, cukrinės lazdelės imtos taip puošti tik 1950-aisiais, kai saldainių gamintojai ėmėsi jų masinės gamybos, jog jas būtų galima įsigyti ne tik vietinių saldumynų parduotuvės

Pipirmėtės desertų gamyboje

Kadangi cukrinės lazdelės išpopuliarėjo jomis puošiant kalėdines eglutes, pipirmėčių desertai tapo sezoniniu delikatesu. Keletas garsesnių pipirmėčių šventinių desertų yra: pipirmėčių pyragaičiai, pieniški kokteiliai, mokos, sūrio pyragas, triufeliai ir pipirmėčių sausainiai.

Pipirmėčių arbata

Pipirmėtės, išpopuliarėjusios dėl saldaus skonio, taip pat tapo ypač mėgstamos dėl arbatos skonio (10). Pipirmėčių arbata populiari, nes ji ne tik pasižymi būdingu vėsinančiu poveikiu iš mentolio turinčių lapų, tačiau pipirmėtės taip pat teikia naudą sveikatai, be to, pipirmėčių arbatoje nėra kofeino (3). Dėl vėsinančio poveikio pipirmėtės istoriškai naudotos siekiant energizuoti mintis ir atsikratyti mieguistumo dienos metu (6).

energizuoti mintis ir atsikratyti mieguistumo dienos metu (6). Istorinis pipirmėčių naudojimas medicinoje

Kaip levandos ir kiti žoliniai augalai, pipirmėtės vertinamos dėl jų naudojimo sveikatngumo tikslais. Pipirmėtės paminėtos XIII a. Islandijos farmakopėjose: oficialiose publikacijose su vaistų ir jų poveikio sąrašais, taip pat vartojimo instrukcijomis. Čia pateikiami tik keli tariami privalumai sveikatai, užfiksuoti vartojant pipirmėtes:

Pipirmėtės – virškinimo palengvinimui

Vienas istoriškai labiausiai žinomų pipirmėčių naudojimo būdų buvo esant skrandžio problemoms (1, 2). Senovės egiptiečiai nevirškinimo gydymui naudojo pipirmėtes. Egipto piramidėse buvo rasta džiovintų pipirmėčių lapų nuo 1000 m. pr. Kr. (13)! Tačiau šis istorinis įsitikinimas neužsibuvo tik senovės Egipte. Nuo 1780 m., kai rinkoje pasirodė „Altoids“ mėtinukai, pipirmėtės plačiai buvo naudojamos nevirškinimo problemoms (dujų kaupimuisi, pilvo pūtimui) palengvinti bei siekiant nuraminti virškinamąjį traktą. Viename iš 9 tyrimų, kuriame 926 dirgliosios žarnos sindromą turintys žmonės buvo gydomi pipirmėčių aliejumi, paaiškėjo, jog gydymas pipirmėtėmis žymiai palengvino simptomus. Be to, ir senovės graikai tikėjo, kad mėtos gali gydyti žagsėjimą, o romėnai jas naudojo nuraminti skrandžiui.

Pipirmėčių aliejus – skausmo palengvinimui

2. Pipirmėčių aliejus – skausmo palengvinimui Pirmasis tyrimas, patvirtinantis ryšį tarp pipirmėčių ir galvos skausmo, paskelbtas 1879 m. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje buvo atliktas naujesnis vokiečių tyrimas (5). Dvigubai aklą tyrimą atlikę mokslininkai tvirtino, kad etanolio tirpalas, kuriame buvo 10 % pipirmėčių aliejaus, turėjo panašų poveikį galvos skausmui malšinti kaip 1000 mg acetaminofeno. (4). Senovės Graikijos kariuomenėje netgi buvo uždraustas pipirmėčių vartojimas, nes tikėta, jog tai afrodiziakas, kuris esą galėjo trukdyti kareivių nusiteikimui kovose (11).

Pipirmėtės – menstruaciniam skausmui mažinti

XVIII a. pipirmėtes imta naudoti kaip liaudies vaistą nuo menstruacijų sutrikimų. Tikriausiai tai buvo susiję su įsitikinimu, kad pipirmėtės atpalaiduoja raumenis, todėl jos naudotos menstruaciniams spazmams mažinti (7).

Pipirmėtės – gaivesniam burnos kvapui

Šis teiginys paprastas. Pipirmėtės atgaivina burnos kvapą. Kas gi nėra mėgavęsis mėtinuku ar šaltmėčių skonio kramtomąja guma po to, kai pavalgė česnakinio patiekalo? O gal naudojate pipirmėčių skonio dantų pastą ar burnos skalavimo skystį, kad atgaivintumėte burnos kvapą?
Pipirmėtės naudojamos burnos higienai beveik 2 tūkstančius metų (13). Manoma, neseniai Vienos muziejaus rūsyje atrastas dantų pastos receptas yra seniausias. IV a. archeologinis radinys buvo pagamintas iš mėtų, akmens druskos, džiovintų vilkdagių žiedų ir pipirų grūdelių, susmulkintų kartu su seilėmis, kad susidarytų pasta, kurią būtų galima įtrinti į dantis. Tačiau romėnai, rodėsi, buvo teisingame kelyje, sukūrę originalų receptą su mėtomis, nes 1873 m. „Colgate“ pristatė savo pirmąją gaiviai kvepiančią pastą stiklainyje (12). Tačiau jei norite išlaikyti baltus dantis, ko gero, protingiausia naudoti šiuolaikinę mėtų dantų pastą (8, 9)!

Pipirmėtės – kosmetiniam naudojimui

Vaistažolių, kvapiųjų aliejų ir tepalų kosmetikoje naudojimas siekia senovę. Senovės egiptiečiai naudojo aliejus ir kremus, kad oda būtų švelnesnė ir siekiant nustelbti nemalonų kūno kvapą. Pipirmėtės ir daugelis kitų žolelių bei augalų buvo naudojami kaip pagrindiniai įvairių kvepalų ingredientai religinėse apeigose

„Young Living“ rekomenduojami pipirmėčių aliejaus naudojimo būdai

Pipirmėčių aliejus yra mėgstamas „Young Living“ aliejus dėl daugelio priežasčių. Šį aliejų galite garinti – sukursite stimuliuojančią, kasdienį susikaupimą skatinančią atmosferą. Tepkite pipirmėčių aliejų ant odos, siekdami sukurti vėsos ir tirpimo pojūtį, itin gerai atpalaiduojantį po sunkios fizinės treniruotės. Jis gali būti naudojamas siekiant sumažinti nepageidaujamą kvapą, pagardinti maistą, aromatiniais tikslais, norint atgaivinti ir subalansuoti odos būklę bei palaikyti sveiką odą ir plaukus. „Young Living“ aliejumi „Peppermint+“ galima praturtinti maistą bei gėrimus, kad šie įgautų gaivų mėtinį skonį. Rekomenduojame naudoti pipirmėčių eterinį aliejų pagal poreikį – aromaterapijoje arba išviršiniu būdu – jog panorėję mėgautumėtės maloniu aromatu!

Pipirmėčių galia

Nors žmonija vis dar aiškinasi visas naudingas pipirmėčių savybes žmogaus organizmui, viena tikrai žinome – pipirmėtės yra neabejotinai daugelio mėgstamos. Juk tai ne tik maisto ir saldumynų, bet ir dantų pastos bei kitų produktų populiari kvapioji medžiaga.

History of
Frankincense

History of
Lavender Oil

History of
Tea Tree Oil